Dažnai liūdi. Žinau – labai dažnai.
Tik man meluoji, kad esi laiminga.
Galvojai: meilė tęsis amžinai,
Bet ji – kažkur... Kažkur pradingo.
 
O gal tu jos tiesiog nesulaikei?
Taip būna – užsimerkiam ir nematom.
Tarytumei maži maži vaikai
Pilis pastatę sau iš sniego, ledo,
 
Nejaučiantys, kad jos – tiktai vanduo,
Kuris vėliau nubėgs į upę savo.
................................................................................
 
Ak, neliūdėk. Likimas pakartos –
Juk jis tavęs dar niekad neapgavo –
Meilius žodžius ir bučinius saldžius,
Ir virpulį, kada nerimsta kūnas.
O ašaros (lyg tas vanduo...) nubėgs, išdžius.
Tiesiog – taip būna. Sako, būna...