Viskas supasi, keičiasi, bėga
Ir palieka tiktai atminty.
Ar kas juokias, ar verkia, ar miega,
Juk vis vien pasiliks praeity.

Mes paliksim susenę, susmukę,
Kaip kad grybai po pirmųjų šalnų.
Nuo jaunimo savaip nusisukę,
Nors nenorim palikt jų vienų.

Kas dejuos, kas dar džiaugsis, kas dūsaus,
O kiti sau tiesiog patylės.
Kas nuplikęs, pražilęs, su ūsais –
Kaip dulkėta žolė pakelės.

Krisim žemėn susikibę už rankų,
Kaip dalgiu nušienauta žolė.
Ir keliaus mūsų dvasios į dangų,
Bus švaresnė be mūs pakelė...