Gavęs kūnišką kiautą be dvasinio turinio,
Būna pasmerktas tėvo
Ilgai elgetystei,
Nes pasaulis žiaurus
Ir jis meile silpniesiems netrykšta,
O jaunikliai žmogaus
Su menkučiais nageliais,
Be nuodo, be ilčių.
Tėvo meilė pripildo kantraus pakantumo,
Jis išmoko užtarti silpnesnį bei menką,
Sverti žodžio vertes —
Kas yra atgaila,
Atleidimo malonė,
Kas — dosniojo laimė.
Dėkui, tėve, už tai,
Kad esu ne tik kūniškas kiautas,
Kad uždėdamas man ant galvelės rankas
Mintį augti pakėlei,
Kad žinojau, kur eiti, 
Kur dėti save,
Kad išmokau žemai nusilenkt,
Kol žiūrėjau aukštyn,
Ne pasaulį kad kumščiais likau nusiteikus triukšmingai įveikti —
Tyliai virškinu savo puikybę ir baimes,
Tol, kol  viską būty (kaip ir tu) pamilau.