Davei sau skirtingas formas,
Takų ir kelių labirintus,
Žemėlapius, tik užkoduotus
Ir ženklus, retai atpažintus.

„Keliaukit!“
Ir mes iškeliavom,
Vandens užmaršties atsigėrę.
Ko troškome, tai ir ragavom,
Kol radom, ko buvom išėję.

Ir vėl pas tave. Vėl į Vienį.
Pakeisti, aptarti, nuspręsti,
Šįkart kokį rinktis žaidėją,
Kad dar sau šį tą susirasti.

Taip paprasta. Taip sudėtinga.
Juk liekam nuogi prie tų durų,
Kurios niekada – užrakintos,
Nes raktą kiekvienas jau turim.

Pravėrus jas, sutrupa rėmai –
Manęs ir tavęs begalybė,
Tik šypsosi, stebi įdėmiai
Kelius, kuriuose pasiklydai,

Ir veidus, kuriuos užsidėję,
Mes bandėme likt nepažinti.
Ir žmones, kuriuos net išėję
Vėl bandėme susigrąžinti.

Akis, kuriose tilpo amžiai.
Žodžius, kurie keitė likimą.
Kas buvo ir kas, mūsų laimei,
Mums suteikė vien tik augimą.

2006 10 24