Žalia, oi žalia
tavo daigelyje, Egle,
Dieve duok, kad tiek meilės many,
kiek tavyje šito žalio.
Parsinešęs užanty
prie vartų, prie savo namų
sodinau jį, tavo daigelį,
o džiaugsmo nedaug.

Ne vietiniai jie, tie...
Atrodo, kažkuo netikri,
nors metų nemaža,
kai miesto slaunaus pakrašty
įsiterpė būti pirkelė kukli –
kaip eilėraštis ji 
iš gimtinės atklydusi su manimi.
Su ja, kaip tikiu, 
lig atodūsio, lig paskutinio...

Ant jos kraigo ten tūpdavo varnas,
Pyko, barė ir prašė
nesidžiaugti tokia lemtimi.

– Ne bastūnas gi, Goliau,
su eilėraščiu savo į Vilnių einu.
Ten atskridęs ir tu jau – ne svečias.
Savas kraujas į slenkstį, į sienas,
savas, kaip poteriuos „amen“
ir varnas...

Nepeiki piktuoju, o Goliau,
kai šiliniai į Vilnių išeina...