Ir štai aš, mano Paukšte, sugrįžau,
Aplankius savo skausmo Žemę gimtą,
Bet ten tik šerkšno saulė šviečia jau
Ir dalgiai ant šviesiųjų gijų krinta,

Nors miega žvaigždės ežeruos nakty -
Nubudę jos rytais į dangų neria,
Kur blaškosi gelsvi žaibai girti,
Kvatodamos, jog baisiai ten joms gera...

O pienių vėjai dūžta kruvinai -
Tarp iškirstų miškų varnai išbalę,
Lyg išprotėję klaikūs milžinai
Skeveldrom džiaugsmo grindžia juodą kelią -

Ant išvartytų slenksčių, užkaltų langų
Aušrinės spinduliai griaudžiai užlūžta -
Ir rodos vėl aš ilgesiu sergu,
Žaizda kraujuojančia išvydus  Gimtą Gūžtą !