Ji
Ji pažvelgė į mojuojantį už lango beržą:
– Angele mano... – beržų viršūnės jai primindavo angelų sparnus.
Pamatė nuraudusį dangų:
– Ko akys raudonos?
Visa su ja kalbėjo ir ji kalbėjosi su visata.
Ji jautė, ji buvo dalis, būtis buvo jos blakstienos. O šios, deja, paskutiniu metu byrėjo.
Ji sirgo vėžiu.