Tu – tylinti mano daina. 
Jos žodžiais nemoku kalbėti.
Tu – gintaro šukėj
išnokus pušelės smala, 
griaustinis dangaus
ir žalčio krauju
nusidažius puta, 
atplaukus į krantą iš marių.

Giedosiu va šitaip,
į giesmę įėjęs tyla, 
žinodamas, kaip atsidusti nelengva 
karalienei žalčių...

Tai ne marios, ne jūros taip ošia, 
ne žuvėdros pavargusios klykia audringoj dienoj ---
tai žvejo dukra, tai Eglė – karalienė žalčių
šaukia savo sūnų, dukterų, 
užmiršusių kelią sugrįžti namo.

Gintaro šukėj išnoksta pušeles smala,
Egle, Lietuva būk
šitaip skaudžiai išmokusi laukti.