Kaip žuvys kūdroje
Atmintyje klajoja vaizdiniai
Ir, susipynę su sapnų dumblu,
Tai gąsdina, tai trikdo.
Girdžiu nakty žodžius, 
Kurių man nesakei,
Rašau ne testamentą —
Įspūdingą knygą.
Tik abejoju,
Kiek toj pastangoj prasmės
(Jei neprivalgei, juk neprilaižysi).
Tiesų žvejojimas įpratino budėt,
Nors tau žaizdas
Kita sesuo kitoj erdvėj aprišo.
Aš jau buvau užpylusi žeme,
Tačiau lietus išplovė priekaištus.
Gal kaulus?
Dabar anei susemti, nei išmest,
Kiekvieną virpesį kai diegia,
Maudžia, skauda.
Tai – ne knyga, 
Tikriau – išpažintis
Ne ausiai kunigo –
Išrėksiu miesto aikštėj.
Ne, taip nebuvo...
Lai minia sakys.
Laimikis didelis.
Ir jis mane sutraiškė.