Baugu
Pražydo vienąkart šviesa – aš ją tikrai, tikrai jaučiau,
O lietūs tvenkės akyse ir slinko vis arčiau, arčiau...
Nušvito rytas, ir šviesa pradingo – dar neatversiu jai langų...
Pabūk, naktie, man gailestinga – dienos šviesoj niūru, baugu...
Ir kas pasąmonėj dar rauda? Ko šypsosi nakčia dangus?
Seniai, seniai širdies neskauda – nakties žvaigždėtos aš žmogus.