Ėmus žvarbti sagstausi piliulių sagas,
Likučius gyvasties lyg galiu suturėti,
Tarsi vėjas nepūs, žiburys neužges,
Lyg anksčiau ar vėliau neš ne kojom į priekį.

Tų sagų vis daugiau — tiek rausvų, tiek baltų.
Atgailos nuprausta tyliai taikau į dangų.
Ar vėluoju? Kažin. Kokio velnio skubu?
Baimės lieka many, o jaustukai per sprangūs.

Suskaičiuoju. Nedaug. Paskutinė valia —
Kaip sudėsiu į burną — kaip vaistą, kaip nuodą?
Kam tos kelios piliulės — prisisegt? Atsisegt?
Ne būtis, o kančia iki kaulo pabodo.

Dar yra mylimų. Jų nuvilt negaliu.
Lai atėję į sapną numirėliai kviečia.
Išbarstytos piliulės... Tik vieną keliu.
Kad galėčiau saviems į akis pažiūrėti.