akmens dalia prie  vieškelio gruoblėto
rasos lašais iš nevilties pravirks,
nakties akis aušra skraiste apgaubs iš lėto
ir purpuru vėjuotą rytą padabins...

akmuo vėsa ramins varguolį basakojį
ir kvies sunkiais nepritekliais prisėdus pasiguost...
žalvarnis suks ratu, sugrįždamas namolio,
pūkelis pienės vienišas klajos...

kuklus akmuo burnos padovanotą lemtį –
gulėt nebyliai nuošaly – dejonė gan karti...
turėti sakalo sparnus akmuo staiga panūsta
ir lėkt tenai, kur vejai keturi.