taip šalta be tavęs

taip šalta be tavęs
lietaus lašai į lango stiklą beldžia
niūrios melodijos garsus
gal nori jie pagirdyt žemę
kuri iš gilaus miego ims ir atsibus
o jau tada ims siautėt sodai
paslėpti  žiedlapių pūgos
mes tuos vaizdus stebėsim godžiai
lyg pirmąkart matydami
išdaigas nuostabios gamtos
dienas barstydami  lyg trupinius
besaikiam bėgime pamiršdami save
nesigailėkime
neatsisukime
tas metas prarastas
žinok – man buvo  šalta be tavęs
adria