Lobis
Tarsi užslėptą lobį
Išsitraukiu patirtus gražiausius jausmus
Ir, nepaisant drungnos dabarties,
Pajuntu, kad esu ypatinga —
Snaudęs kraujas atkunta,
O žvilgsnyje žiežirbos tuoj tuoj atplūs.
Pašaliečiai nemato,
Tad mano — kas buvo, tas dingo.
Lai jie kuždas
Prie smilkinio savo pasukę pirštu
(Taip, verėtų varžtus kažin kam suvaržyti).
Senas maišas raukšlėtas...
O kelintą jau kartą iš laimės tirpstu?
Laikas atėmė daug ką —
Ir formą, ir spalvą, ir lytį,
Bet net jis atitraukė plėšrius užraitytus nagus,
Kai bedantė švepla
Išsilieja, ištįsta į švytintį šypsnį.
Susidėjau giliai
Tarsi lobį patirtus jausmus.
Ta senolė pamišo —
Ji mano, kad pasakom sekamom tikim.