Tu gulėjai keistai, lyg ne savo sušalusiom lūpom
Prie nežemės šviesų, kurių žaismą grąžino sapnai
Aš tada nežinojau, kad motinos einant suklumpa
Ir ilgai dar vaidenos, kad Tu paryčiais sugrįžai

Ten prie lango kampe, kur rymojo Tavasis laukimas
Čia prie slenksčio, kuris pabučiuoja manuosius žingsnius
Aš girdžiu pilkos pelės krebždena – jos vargšės nežino,
Kaip man gera prie lango kartoti maldingus žodžius

Nieko nėra slogiau už jaunystės bevertį klydimą
Už dienas be tavęs, už apkritusius lapais takus
Jau žinau nesulauksiu to dieviškojo sugrįžimo
Tik per Vėlines glausiu savin akmenuotus kapus.