Rytą, kai dar spindėjo Mėnulio geroji pusė,
o lauke lakstė sveikuoliai uždusę,
buvo pagauta ir sutrėkšta
pirmoji šiais metais musė.
 
Ji buvo dar visai jauna ir žalia,
nes jai buvo tik kelios paros,
bet ji jau mokėjo skraidyti ir mėšlą ryti,
todėl visi džiaugės, kad ji gerą darbą daro.
 
Menu, jai patiko tupėti ant kelio,
dar vakar mačiau ant dailaus tavo kelio. 
Ir ant raukšlėto veido seno senelio,
ant rūgštaus lietaus sugriaužto smutkelio.
 
Va ten ji tūpė mielai ir iš lėto,
lyg atlikdama judesį klasikinio baleto.
Štai tokia įkyri dama buvo ta musė,
kuri turėjo ir gerąją charakterio pusę.