Tarsi šventė laukuos,
Kai sodybos su žydinčių sodų karūnom,
Kai skristukais lengvais
Kyla buvus auksinė tyla,
Kada vėjui smalsu, kur sparnai —
Prie svajų ar prie kūno?
Kai zenitas būties
Jutimus iki vieno galąs.

Iš bemiegių naktų
Byra pokylio švytinčios skiautės,
Tuoj lapijos šilkai
Net liūties nuplauti nežvilgės,
Taip, sustoti sunku,
Net jei bėgus bent kvapą atgauti,
Kai mirtingo jausmuos
Švyti amžino jausmo žvaigždė.

Kaip, sakyki, liūdėt?
Sėklos paslaptys lysvėje rąžos,
Ateini ir žiūri,
Kaip žiūrėjai jau metų metus.
Tapo sieloj ramu 
Nuo baltai karūnuoto peizažo,
Nors visus skristukus
Tarsi žaisdamas vėjas nupūs.