Dobilo veidas bitelę glaudžia –
Bitėm aplipusios rankos...
Reikia skubėti, kol ne audra,
Toliuos griaustinis jau trankos...
 
Baltos ramunės žiedas priglaus
Bitę, pabūgusią vėjų,
Kur tu, ratuota, kur tu skubi?
Meilės tiek daug čia pasėjai...
 
Prausias bitutė delnuos jaukiuos,
Jaučia bičiulišką žvilgsnį,
Mylinčių rankų, širdies geros
Dar nepailsusį tvinksnį.
 
Kur tu, mieloji, kur tu leki?
Žiedas priglaus kuklią būtį...
Pirštai aplipę saldžiu medum –
Skraido pilkoji bitutė...