Graži esi, Aukštaitija, akim ežerų,
Šventoji, kai plaukia patvinus.
Ji skuba pasemti žaliųjų dažų
Ir džiausto jau vasaros rūbus
Ant mūsų gimtinės laukų ir beržų...

Vilioja čia pievos, kloniai rasoti,
Padangė ūžia nuo paukščių balsų.
Taip atsigeria širdis besotė
Iš tų neišsenkančių vasaros versmių...