Pabaidyta
Kur nušuoliavo pabaidytos stirnos,
tave tenai išvijo lekianti strėlė,
iššliaužusios gyvatės saulėje įšilusios.
Kol bėgai, kur per žemę vilkosi skvernai,
nušluostė aprasojusį žolyną
upokšniu tavo pėdsakas ištryškęs,
našlaitėm nužymėta brydė.
Tavęs neras, nes tik brūzgynuose
ištemptas tavo plaukas plaikstosi.
Ištroškę žvėrys, vabalai, pabaisos
išsikuitė iš nuokritų, kad atsigertų,
visi pro šalį išmintais takeliais:
nutolstančios uogautojų skaičiuotės,
suvertos į maldos karolius žemuogės.
Tame krašte vien gilūs šuliniai,
išsemtos daubos, bet dar girgžda svirtys.
Aš grįšiu nuraminti vėjo, verčiančio kamienus,
ir kai aukšta pušis traškės iš ilgesio,
apleis lizdus džiaugsmingos trelės,
nudžius drėgmė ir sraigės išsiskirstys.