Kai sustoja ant rudenio laiptų geltonplaukiai beržai ir kaštonai, palydėdami gerves į skrydį, tada ir mudu girdime, kaip varpelis pakviečia mokyklon ir mus.
Ir taip norisi aplankyti klasę. Klasę kampinę, sienom akmenų.
Gal čia vaikystę dar atrastume, kaip spindulėlį laimingų dienų.
Deja, jauni, nauji „balandžiai“ iš lizdo jau kyla ir, apsukę gimtinėje ratą, ruošiasi į tolimą kelionę kartu su išeinančiais mokykliniais metais...

------------------------------------------------------------------------------------------
Mikaelis Aivanhovi: „Dažnai žmonės kartu dirbdami ar bendrai gyvendami supanašėja. Kad jūsų dvasinė raida būtų teisinga, kartais verta peiodiškai paržiūrėti savo gyvenimą ir neužmiršti, kad žemėje esame trumpam. Niekada nepraraskite pasitikėjimo nematomojo pasaulio galia.
Kiekvienas trokšta sutikti žmogų, šalia kurio būtų gera žengti pirmyn gyvenimo keliu, galėtų juo visiškai pasitikėti, bet tai nėra lengva. Pasitaiko, kad jaučiamės, lyg eitume per dykumą, bet vidury dykumos jūs privalote pasakyti „Viešpatie, esu Tavo rankose, Tu nubrėžei man kelią, Tu ir vesk juo".
Jūs dažnai su kažkuo matotės, bendraujate ir jei jaučiate, kad tas žmogus daro jus skaidresnį, jumyse pažadina kilnumą, dvasingumą, ir toliau susitikinėkite su juo. Tikrasis žmogaus drabužis tai jo aura. Aura yra dvasinis apdaras, kurį jums išaudžia jūsų dorybės, ypač vidinis švarumas. Aura turi stebuklingą poveikį, ji veikia nematomo pasaulio dvasias, traukdama šviesiąsias būtybes ir atstumdama juodąsias. Kasdien aplink save stenkitės sukurti šviesos ratą, įsivaizduokite to rato vidury be perstojo trykštantį šviesos, gėrio šaltinį, kuris užlieja jus ir aplinkinius. Juk kartais būryje ar darbe jaučiame bendrą aurą, kuri veikia aplinkinius teigiamai ar neigiamai. Jei jums pavyksta apgyvendinti Dievą savo egzistencijos viršūnėje, reiškia, radote savo atramos tašką, turite gerą aurą  ir jūs visada būsite saugus..." 

C'est la vie. Il est genial, divers...
(Tai ir yra gyvenimas. Jis yra nuostabus, įvairus...)