MAgica
o tavo kojos vėjo drapanom apaustos
ir į rankas lipnus guašas auga
mano tikėjimai tiesos neklauso
ir po nakties, kaip iš rytų nubaudžia
tamsa šalnos nepripažįsta auštant
o požemiai kerais prasmilksta, patikėki
mano dienoraštis tik neprašytas paukštis
įbridęs pro langinę šilko leisti.
taip kartais liejas ir suklūsta upės
pro šalį malonumais pratekėjusios
ir dvi paras bemiegės naktys
taip dvi paras be miego – iškalėjusi.