Per dabartį basas pėsčiom –
aš praeitį šauksiu pametęs.
Sugrįžk, ar girdi? – Ir vogčiom
žiūrėsiu, kaip darda į ateitį ratai.

Ką veža – mane ar tave?
Ar Grįžulo Ratuose sėdi?
Ar laikas įšalo lede
ir jo neturi kur padėti?

Ne tavo jis, svetimas, bėga prošal,
pro ilgesį būtą ir prašo –
dar duok jam širdies nors po lašą, ir gal
tegul jis tau raukšlėm ant veido parašo:

aš gyvas, esu, o tu gal nebe,
tik veltui dar duoną ir vyną ragauji.
Ir ko tu dar žemėj? Gulėtum grabe,
užmiršęs mane ir pasaulį.