Principas
Išmečiau dienoraštį į šiukšlių konteinerį tam, kad po to norėdama išsikalbėti vis tiek treščiau savo mintimis tuščią popieriaus lapą? Ak, tas nepakartojamas mano ryžtas. Aišku, galėčiau eit skaityti laikraščius, jei ten ką nors įdomaus rašytų, knygas, jei jos trumpesnės būtų ar laiškus, jei būčiau jų gavus, bet ne — tūnau virtuvėje ir gurkšnoju ananasų sultis, žaisdama su savimi „Kryžiukus nuliukus“. Vėl laimėjau, o ar gali būti kitaip? Šiaip ar taip, nieko daugiau nuveikti man neleidžia po laukus pasilakstyti išbėgęs protas ir tėvas. Ech...
Bet po galais. Tiesiog ėmė ir išvilko jį į laiptinę, porą kartų vožtelėjo, o tada nutempė bala žino kur, pagrasinęs užmušt mane, jei iškelsiu koją iš namų. Dievaži, viskas juk prasidėjo taip paprastai: maniau, kad namai bus tušti, tad atsitempiau vaikiną pas save. Galvojau, kad jau pats laikas įžengti į suaugusiųjų pasaulį, bet kur tau... Sumauti Merfio dėsniai vis mesteli banano žievę ten, kur mažiausiai to reikia. Kai taip, tai dirba iki vėlyvos nakties, o kai tik esu tikra, kad tiek pat laiko darbe lindės ir šiandien, tėvas ima ir grįžta vidurį dienos. Aš su vaikinu, be abejo, neišgirstam, kaip jis atsirakina buto duris, nusiauna batus ir pasikabina paltą, bet viską nustelbia ir baime apraizgo paprasčiausias atidaromų durų garsas. Jap... Po to mano klyksmas, tėvo keiksmai ir pabalusios vaikino akys. Toliau — nesunkiai nuspėjami veiksmai, kuriuos puikiai apibūdina kompozicija, pavadinimu „Bla bla bla“.
Drįsčiau teigti, kad situacija – neeilinė. Ar galiu skustis, kad gyvenimas nuobodus? Jau dabar atsakyti teigiamai liežuvis neapsiverčia, jau net nekalbu apie artėjančias akimirkas, kai tėtis, kad ir kur bebūtų nusidanginęs su mano vaikinu, grįš atgal į namus. Susipažinkite — šeimyninių dramų ypatumai. Tiesą sakant, darosi koktu.
Bet kokiu atveju, tai, ką planavau, aš padarysiu. Ir dar papasakosiu po to tėvui, su visom smulkmenom. Tegu niršta, padarysiu ir tiek Iš principo.