Nuo laukinių tulpių iki obuolių

Per slenkstį manosios nakties
Tu įžengei nešinas tulpėm.
Laukinės. Iš karščio širdies.
Ir kaipgi po kojom nepulti?
O aš mėnesienoj basa,
Nuoga lyg tos ievos pakrantėj,
Kai duso jausmuos aimana,
Radau į tave atsiremti.
O lūpoms užmerkus akis
Drebėjau lyg žvakė nuo vėjo.
Ant sapno prapliupo liūtis
Žiedų... Net gegutė tylėjo.
----------
Dangau, tu pažvelk – obelis
Balta, šitaip noris gyventi!
Tikiuosi, stovėsi dar vis
Jos vaisiams nuriedant per lemtį...
Saulėlydis