Praveriu langą. Lakštingalų balsai susilieja su vaikų krykštavimu. Pasigirdus skambučiui, nutyla vaikai – jie triukšmingai užpildo klases, palikdami paukščių giesmes man. Aš nematau jų, daug ko dar nematau, bet skambios trelės randa aidą manyje. Noris prisijungti prie jų.
Bet kas gali prilygti pavasariui ir lakštingalų giesmėms? Gal vaikai? Jų elgesys toks panašus į paukščių: kada nori – čiulba, kada nori – skraido po pievą, rinkdami pienes po langu.
Toks jau rytas darbe. Aš – skaičiuoju. Skaičiuoju, kiek vaikų siaučia po pievą, kiek pienių liko nenuskinta po pertraukos, kiek lakštingalų atsiliepia į vienos šauksmą.
O į tavo pavasario šauksmą ar atsiliepia kas nors?