Manyje įsitempusios stygos
per prievartą nemigos naktys
be jokių meditacijų
ir užlangių vėjuotų audrų
be sakralinio ryto
kai upės pakrantės įmigusios
kelia rūko rankas
kuriame mes pradingę abu

Tavyje išlukštenta diena
kurioje aš suplėšiau užuolaidą
ir dabar tiek šviesų
kad apakina skausmo akis
aš tenai sugrįžtu
naktimis, kai esu apsinuoginus
ir kai noras sustot
daug tikresnis negu ilgesys