Kadaise tyliai prarajon žiūrėjau.
Buvau dar jaunas, sieloje skaistus...
Ir nežinia, kodėl širdy kentėjau –
Nekantriai varsčiau pragaro vartus.
Ar pražudys mane godus troškimas,
Suteikdamas man laisvę be ribų?
O gal tai laikinas tik apakimas
Pažinti kasdienybę juslumu?
Esi galingas: privertei suklupti,
Nusverti galvą kruviną greta.
Bet aš laimingas... ir geriau pražūti,
Nei virsti šieno kupeta kieta.