Ei, Mėnuli, juokdary,
Kam apgaulingą skausmą man neši?
Na ir kas, kad jo dabar nėra,
Pasižiūrėk, gal jis pasiklydo sniego pūgoje...

Ir aš gi klaidžiojau ilgai,
Kol susikirto mūs takai.
Galbūt jis grožisi atgimstančia gamta
Ir ieško žibutės žiedo tame miške...

Nakties valdove, taip retai susitinkam,
Šviesos kamuolėlis man degina širdį.
Ir nejau nušvietė klaidingus kelius,
Kurie jam supainiojo visus jausmus...

Grožis savo skarą numest suspėjo,
Lietus apverkti mano sonetus.
Ei, Mėnuli, juokdary,
Koks man artimas dabar esi!
 
2016-01-20