Nors ir pavasaris ne toks, ne tas, jau kitas,
bet dovanosiu, miela, tau naktis,
žvaigždėm, stebuklais išrašytas,
tik tu dar būk šalia, kol pilnatis.

Kol mėnuo dyla, Grigo Ratai ritas,
kol bėga siela virpulys,
kol miegas tirpsta, spinduliui pašaukus rytą,
išnyksta prieblandoj nakties drugys.

Tu būki, nesutirpk, naktie auksine,
nors aš ne tavo, aš dienos esu,
įpinsiu tau į plaukus žvaigždę Vakarinę,
te Aušrine ji spindi ant tavų kasų.

Pabūki su manim, Aušrine, Vakarine,
žvaigždele mano, – šaukiu širdim aš, ne balsu.