Ar esam verti vertės, ar įmanoma matyti nemąstant, kodėl emocijas sukelia pokalbiai – jei jau mes vieni kitiems neturim reikšmės. Iš kur atsiranda džiaugsmas?.. Vienas gyvenimo nenugyvensi, net ne nuo asmens stiprybės tai priklauso. Mes tokie jau esam, maži, bet dideli, kaip pažiūrėsi. Daugybę metų galima kažką svarstyti, bet ko vertas svarstymas be pastangų. Noriu būti nuoširdi, atvira, nes man to reikia, kad būčiau žmogumi. Mes vieni kitiems ir teikiam pilnavertiškumą, be vertybių to nebūtų. Be žmonių taip pat. Mokom vieni kitus to net nesuprasdami. Galim būti lengvi ir sunkūs, bet niekados beverčiai, ir ne mes tai diktuojam, tai mums sako mūsų prigimtis.