Tu, Atmintie,  viena dabar žinai,
Tik pamatyti niekada neleisi,
Kaip plaikstos vėjy surduto skvernai
Ir iš po skrybėlės linguoja peisai...

Kaip Dovydas, taisąs batus visų,
Juos kai kada pakalbino iš tyko:
Tai kur, sakyk buvai? Ar ten baisu?
Ir nemeluok. Kas po padu prilipę?

Jau niekas pasakyti negalės
Vardų lietuviškos Jeruzalės siuvėjų...
Ir stikliai, odminiai – visi tylės...
Visi, kurie į Panerius išėjo...

Nešk akmenį kaltės, kol dar matai,
Už tuos, kurie čia kažkada gyveno.
Nors atminty – aprenki juos baltai,
Rūbu paskutiniuoju. Be kišenių.