Šitas vakaras it šokoladas –
Toks saldus nebuvo seniai...
Jau saulutę už kampo vedas
Du šešėliai su kailiniais.
 
Ir užmauna jai savo rūbą,
Patys lieka nuogi, nuogi...
Tai suprantama, kad man rūpi,
Nes jaučiu, kaip šalia degi.
 
Ir degi ne iš gėdos – iš geismo,
Net nuvysta po kojom žolė.
Tik nereikia mums nieko teisti –
Juk ir pats aš drebu lyg želė.
 
Ta rausva, kuri be krakmolo –
Sultys spanguolių ir vanduo...
Stebi doras mėnuo iš tolo –
Nori mums rožančium suduot.
 
Deja, jis išsibarsto po dangų
Mėnesiena... Ir tampa tylu.
Aplinka jau prasmės nebetenka –
Tartum būčiau pritvotas irklu
 
Aš svaigstu, dar esu apsalęs
Nuo tavęs, nuo tavo veiksmų...
........................................................................
 
Bet viskam juk ateina galas.
Labanakt. Miegoti imu.