Iš kur tiek vandens mums teikia dangus, kaip gera stebėti medžius, kurie gerdami drėgmę atiduoda savo duoklę žemei išskleisdami žalius pumpurus mums. Kokia tėkmė, gyvybės išpuoselėtos iš ten... ko mes niekada nepasieksim. Dangus kaip paveikslas, nutapytas vaizdinių. Išrikiuoja spalvų spektrą, sukurtą miglos, vietom tamsesnės, vietom šviesesnės... ornamentais išraižytos formos, bet visos švelnios, nėra kampuotų. Ta gaiva, kurią įkvepi stebėdamas miražus tolumoj, suteikia harmonijos, tuo pačiu pamišimo aromatą. Kaip kvepia? Kvepia natūralumu. Kvepia tyruma ir grožiu. Girdi paukščius, besikedenančius plunksnas, girdi žolės viršūnėmis kapsinčius lašus, didžiulius ir kupinus gyvybės. Visi kaip skruzdėlės sujudę bėga, slepiasi, bijo jėgos, kuri tuo metu jungia visumą. O medžiai besididžiuodami savo stotu paklūsta ir prisijungia, leidžiasi išdažomi vandens.