Niekada nenorėjau būti panaši į kažką. Galbūt tai narcisizmo, arogancijos ar savimeilės bruožas, bet visada maniau ir vis dar manau, kad esu unikali. Atvirai sakant, visi esame unikalūs, bet dažnai pastebiu, kaip mano asmenybę užvaldo kitų žmonių egoizmas, cinizmas, sarkazmas.. taip dažnai vartoju žodžius, kurie man net nepriklauso. Turiu omeny ne išmintingąsias citatas ar frazes. Pagaunu save skaudinančią kitus žmones žodžiais, kuriais kažkada buvo įskaudinę mane. Knygos, kurios ne taip  seniai mokė mane išminties, tapo bevertės prieš tai, kokį išniekintą mąstymą man įskiepijo kitų žmonių vulgarios mintys. Keista girdėti, kaip mes (aš taip pat), XXI a. pradžios jaunimas, šnekame ir juokiamės iš dalykų, kurių nesuprantame ar nesame patyrę (na, kai kurie yra kai ką patyrę...) ir kurių nerasite padoriame pokalbyje: ištvirkęs seksas, išjuokta pedofilija, niekšiškos patyčios, sureikšminta masturbacija, „didingi nuotykiai“ su policija, apsvaigimas nuo narkotikų ir t. t.
   Aš neturiu laiko už tokias mintis smerkti kitų. Aš visą laiką skiriu savęs niekinimui už tai, kaip leidžiu būti valdoma „prisitaikymo ir populiarumo“ principo. Dabar yra labai sunku rasti žmogų, kuris tokiame jauname amžiuje mėgtų literatūrą, meną, kultūrą, klasikinę muziką, filosofiją... kas man belieka – tik tapti nesuvaldoma maištininke, kuri viską daro atvirkščiai, negu jai sakoma. Bet, kai išeinu iš „anti-komforto“ būsenos, savyje dar užčiuopiu tyrumą, išmintingumą, taurumą... aš vis dar tikiu, kad rasiu kelią į pasveikimą. Į tapimą tuo, kuo pati didžiuočiausi. Ir dabar jau esu tobulėjimo kelyje. Manau, pripažinimas, kad su tavim yra kažkas negerai, paverčia tave progresuojančiu veikėju. Kad ir kaip bebūtų, aš manau, kad dabartiniam jaunimui reikia savo herojaus, kuris  išgelbėtų. Tik smalsu pačiai, nuo ko mus reikėtų labiau saugoti: nuo mūsų pačių ar nuo suaugusiųjų? Kartais atrodo, kad suaugusieji mąsto, kad dėl visko, kas yra mūsų galvose, kalti esame tik mes vieni. Iš tiesų  paaugliai turi vieną galimybę – rinktis, ką daryti ir ko nedaryti, bet vienas dalykas nė viename amžiaus tarpsnyje nedingsta – smalsumas. O patys suaugusieji mums atveria visus kelius į neišsivysčiusį mąstymą. Po visko, ką ir taip jau čia rašiau, neprisiverčiu aprašyti, ką galima rasti vien tik internete!  O kur dar jų laikais nepaniekinti stereotipai, kurie mums dabar laužo rankas... Gimėme per vėlai, kad nusipelnytume jų pagarbos. Per vėlai, kad suprastume jų istoriją, bet gimėme būtent tada, kai jie kupini pykčio. Ir visgi, per ne tokius jau ilgus ir ne tiek jau išmintingus gyvenimo metus  supratau vieną dalyką – ne visi turi galimybę. Dėl kai kurių net nėra vilties. Svarbu prisimint, kad žmonės nesikeičia. Retu atveju jie gali pasitaisyti, kitu atveju jie tik „genda“.