Vėl naują dieną man Tu dovanoji,
           atversdamas kaip švarų baltą lapą –
už tą stebuklą Tau vienam dėkoju,
           nors nežinau, ką ji atneš ir ką ji slepia,

bet aš tikiu, kad laiminsi šią dieną
           ir leisi pasirinkti Tavo valią,
kad duonos duosi vėl šviežios kasdienės
           ir ženklus pastatysi man prie kelio –

ir mokysi iš jų atleisti ir pažinti
           tą meilę Tavo švelnią rūpestingą,
kurioj Tu leidi naujai dienai gimti
           ir visa paruoši – ničnieko man nestinga...

Todėl dėkoju už stebuklą – naują dieną,
           kurią Tu atverti kaip švarų baltą lapą,
ir už palaimintą akimirką kiekvieną,
           kurioj vien Tavo rūpestinga meilė slepias...