Pažadintos mintys

Iki šiol maniau, kad žmogaus išvaizda, kūno kalba, mimika, balso atspalviai, aplinka yra būtini, esminiai papildantys žodžiais išsakomą mintį elementai. Kartais net pavaduojantys žodžius, kai iš jų galima iššifruoti net atvirai nepasakytą potekstę. Arba atvirkščiai, paslepiantys, užmaskuojantys tai, kas, rodos, aiškiai išsakoma žodžiais – jie lieka tušti. Nežinojau, kad galimas bendravimas be viso to fono ir kad kažkam nebūtinai tai tampa kliūtimi pilnaverčiai suprasti žodžių prasmę.
Parkinsono liga visa tai sunaikina – judesius, mimiką, balso atspalvius. Viską. Bet kol žmogus gyvas, jis išlieka kažkokiam, tegu nebekintančiam, nieko nebesakančiam pavidale – vienodoj, nieko nebereiškiančioj pozoj, sustingime, smulkučiuose, vienoduose žingsneliuose, nors pasakotum apie tai, kaip kažkada, sparnuotoj jaunystėj, skriedavai šlaito takeliu vos siekdama kojomis žemę. Žodžiai neigia tai, ką mato pašnekovas, ir jis nežino, kuo tikėti. Tegu nebemoduliuojantis atspalvių, kažkoks balsas vis tiek išlieka – kaip kamertonas vienas tonas visiems išraiškos atvejams. Kaip patikėti tuo gergždžiančiu, lūžinėjančiu balsu, kalbančiu apie kito sielą virpinančius jausmus, kuriuos kadaise galėjai išsakyti vien jo kitimu, vibravimu, bangavimu, nutilimu ar atsinaujinimu?
Kaip dažnai pašnekovai nebežiūri man į veidą, nes ko žiūrėti, jei ten sustingusi, jau ant visai, viena vienintelė išraiška ne į temą žodžiams, o mėginimai kaip kadaise nušvisti šypsena benutinka gailia grimasa, kurią pasiskubinu užgesinti, idant netrikdyčiau pašnekovo.
Baisu visa tai suprasti, baisu vis dažniau pašnekovo veide bepamatyti ne realų atsaką į išsakomas mintis, o vien gailestį, geriausiu atveju supratimą, užuojautą.  Nedažnas, vai nedažnas tesupranta, kad už to statiško skafandro tebegyvena jautri, viską pastebinti, suprantanti, į viską gyvai atliepianti siela. Tai nėra paprasta, todėl turiu būti protinga ir neteisti tų, kas nepajėgūs suprasti, kad po ta maskuojančia išore iš viso dar kažkas yra. Apie tai, kas belikę iš manęs, gyvos, jautrios, besprendžiu iš atspindžių pašnekovų veiduose ir pastebiu, kad ir jie vienodėja, mažėja išraiškų diapazonas, o paskutiniu metu ir žodžiai nieko nebekeičia, aplinkiniai jų tarsi nebegirdi, o reaguoja vien į išorę, visi ir visada vienodai. Mane tai slegia, todėl vis dažniau vengiu tiesioginio bendravimo, nors kaip niekad ilgiuosi žmonių.
Labai noriu pamatyti tą galutinį savo išvaizdos variantą, kurį mato aplinkiniai, bet veidrodžiai niekuo negali padėti, nes jų rodomas vaizdas statiškas, vienos krypties, vis tas pats idėmus žvilgsnis. Įtariu, kad tokiais atvejais gamta pasirenka ir įtvirtina vyraujančius asmenybės bruožus. Kaip sužinoti kokius? Vienintelis būdas tai sužinoti yra išmokti skaityti įrašus pašnekovų veiduose. Mano atveju juose vyrauja užuojauta – taip žiūrima į gyvenimo nuskaustą vienišą vaiką. Ne pats blogiausias variantas, blogiau būtų, jei žmonėse sukelčiau panieką, pyktį, pasipiktinimą ar net agresiją.
Bet kartais... Vakar sutikau daktarę Eglę. Retas egzempliorius žmonių pasaulyje – galinti matyti kiaurai skafandrą, nebūti veikiama išorės, o tiesiai, be jokių užuolankų bendrauti su tuo dar gyvu, jo viduje įkalintu žmogeliuku, bendrauti kaip su pilnaverčiu, be nuolaidų dėl to, kas atimta ligos, be gailesčio. Ir, nors kai kurie žodžiai buvo skaudūs ir ne visada teisingi (pasirodė, kad tokie parenkami tyčia, siekiant pažadinti norą protestuoti),  man pasidarė taip linksma ir gera, kaip seniai jau nebuvę.
Ji kalbėjo be užuolankų, apeliavo į protą ir loginį mąstymą, nepalikdama man jokių galimybių leistis valdomai jausmų, pasiduoti savigailai. Ji kedeno mane kaip šiltą vilną, barė ir užgauliojo, betgi tikėdama manim, žinodama, kad ir aš žinau, kas slepiasi už jos tiesumo, ir net mano mėginimas kaip kažkada, senais gerais laikais, atsakyti, nupirkti plačia, nuoširdžia šypsena nepasirodė jai vien gailia grimasa, nesutrikdė jos.
Kaip mano žodžiai nedera su skurdžia išvaizda, sustingusia mimika, bespalviu balsu, taip jos tiesmukišką kalbėjimą, tik atbulai, neigė daugybė juoko kibirkštėlių, vos šmėstelėjusi išdykėliška kipšiuko mina lūpų kertelėse, neatitinkanti atsiribojančios žodžių prasmės draugiškumo nata balse. Paskui ji kurį laiką leidosi stebima iš šalies, lyg pramogaudama, ir man atrodė, kad jai buvo linksma ir kad  manęs užgauti ji tikrai nenorėjo.
Prieš penkias minutes mudvi nepažinojom viena kitos. Dar po kelių minučių mus atsitiktinai suvedusi menka, kasdieniška, gyvenimiška, profesinė  problema buvo išspręsta aukščiausiu dvasinio bendravimo lygiu ir vargu ar kada atsitiktinumas mus besuves.
Kartais atsitiktinai taip susitinka ir išsiskiria žmonės ir sieloje tampa šviesiau.
daliuteisk