Užaugę iš namų išeinam
Likimo nutiestais keliais,
Jau savo atžalas auginam,
Bet mamai liekame vaikais.
 
Gal per retai mes ją aplankom,
Panirę rūpesčiuos savuos,
Ir ne visas bėdas išsakom,
Nes saugojam ramybę jos.
 
Savo širdy branginam mamą,
Ji mums – palaima, ramuma.
Ir kur bebūtumėme – žinom,
Kad mūsų laukia visada.
 
Taip gera švelniai apkabinti,
Dalintis duona, šypsena
Ir vėl kartu vaikystėn bristi –
Taip miela būti su mama.