Preliudas ir sonatinà – diena
* * *
TVENKINYS
Jaunas motinos veidas po saule
Žalia viltis išdainuojanti žemė
Čia lapų legendos skaitysimos auksinas
Sienas senas
Niekados nepasensi
Šešėliai atsargūs išrašo ir šnekina
Elastiški žingsniai per pylimą seną
Šešėliai per akmenis vandeniu brenda
Jaunas gieda dangus pro viršūnes o žemę
Glaudžia motinos delnas
Vien vėsiai pritemę
Šešėliai įtarūs nemyli ir negina
* * *
ANTANAŠĖ
Klabenat, laimingų laikų
Apmaudūs nuotykiai? Ežero putom
Išsitrynei blauzdas, ir nušašo...
Ar šaka lūžus kelnes sudrasko, – apskritai,
Tvoja riterį malūno sparnai.
Tokią dieną vengtum leistis į vaikystę
Nostalgijos kopėčiom, – kai ten sapno šviesa,
Liūdesio taurės, vos juntama
Aimanos grėsmė, ir voratinklis
Žada surišti skrydį. Bet laumžirgis,
Meldai. Antai ūkas sklando ir liejasi
Minkštoj šviesoj, –
Tai kam leistis nostalgijos kopėčiom,
Kopčiau kaip nimfa ajeru
Į rūmų bokštą,
Jau tadais griūvantį (laiptai pūva,
Raudonų plytų gargždas ant pakopų),
Bet languose pavasario vėjas,
Kiauri langai ir vėjas,
Už medžių ežeras po saule,
Kraštas iš aukšto,
O atmintis – vėl Velykos, vaikyste!