Nuo mažumės mane vadino „svieto neganda“. Su panieka. Kartais rūpestėliu – kai su meile.
– Mama, mama! Telyčaitė Mūma nutraukė grandinę, įpuolė į rugučius! Mama, mama, sugauk! Išmindys rugučius, neturėsim duonutės!
Sesuo juokėsi:
– Žiūrėkit, kokia ji graži, kokia linksma – žala telyčaitė išplaukėjusių rugių lauke.
Kaimynė mane ramino:
– Jau po karo, pradės užtekti duonos. Nurimk. Kas tave taip prigąsdino?
Mamos žvilgsnis buvo nustebęs – kaip į svetimą, nepažįstamą. Ji tylėjo. Dabar manau, kad tuomet ji tikėjo, kad karas tikrai buvo paskutinis, žmonija pasimokė – naujas karas atrodė neįmanomas, berniukai susitarė, nubaudė kaltuosius, perpiešė žemėlapius.
Žalas veršis išbrido iš rugių, priėjo prie mamos, glaustėsi, prašėsi paglostomas. Pagirdėm jį prilytoj tanko provėžoj ir nuvedėm į ganyklą. Vietoj veršio prisiglaudžiau aš. Nepaglostė, žvilgsnis buvo sunkus, susirūpinęs:
– Tau bus sunku gyventi. – Pasakė atvirai, matyt, manydama, kad esu per maža suprasti.
Linksmuolė sesuo negyveno, mirė aštuonerių. Paskutiniais savo gyvenimo metais mama nebepažindavo manęs, žiūrėdavo tylėdama tuo sunkiu, susirūpinusiu žvilgsniu tarsi į svetimą. Dar blogiau, tarsi iš manęs laukdama grėsmės, nors tai aš ją prausdavau, maitindavau, apklostydavau nakčiai. Buvau ir likau „svieto neganda“. Kai sėdėdavau prie jos lovos, man kartais pasidarydavo nejauku nuo to jos žvilgsnio, tarsi ji žinotų kažką, kas dar laukia ateity, tik negali pasakyti, nes pamiršo žodžių prasmes. Nors niekas nekalbėjo apie karą, net aš, „svieto neganda“, tada dar nejaučiau grėsmės.
Šiąnakt ilgai stovėjau prie daugiabučio lango žiūrėdama į neįprastą vaizdą – stebino tuščias kiemas, šalikelės, vos viena kita mašinytė. Pirmą kartą, kiek žiemoju Vilniuje, pamačiau tokį vaizdą. Pagalvojau – našlaitėlės. Ir supratau, tikrai našlaitėlės, tai mašinytės tų, kurie vakar, prieš Motinos dieną, su lauknešėliais, gėlėm, neišvažiavo lankyti mamų – kažkur, kur yra laukiami, iš kur išeita, kur pradžių pradžia, net jei namų nebėra, net jei tik kauburėlis kapuose.
O gal tai mašinėlės tų, kuriems niekur nereikia važiuoti, kurių motinos čia, mūsų daugiabuty, miega gretimam kambary, ilsindamos rankas, įvargusias kepant pyragus šventiniams pietums? Taip gera pasidarė, subariau save už liūdnas mintis – iš tiesų, na ko aš čia, amžinas rūpestėlis?
Įjungiau radiją. Skaitė žinias. Pasaulio vėjai plūstelėjo į mano kambarį, nors profesionaliai paruošti, nešališki, netgi abejingi diktorių balsai niekuo nepriminė Gėbelso, Levitano (vis mažėja mūsų, juos girdėjusių bent jau kine – filmai apie karą nebemadingi ir vis mažiau atitinka tikrovę) ir nieko nebuvo įvardinta tiesiogiai, savo „svieto negandos“ siela staiga pajutau – berniukai vėl žaidžia karą! Vėl laksto lėktuvėliai grėsmingai arti „priešo“ sienų ir karinių laivų, viešai skelbiami į parengties pozicijas perdislokuojamų dalinių karių skaičiai – tegu „priešai“ girdi, tam ir skelbiami, kad išgąsdintų ir šie nemėgintų lįsti į mūsų kiemą. O žada? Aš kažko nežinau? Paaiškėjo, kad per maži kariniai poligonai, juos reikia išplėsti – kažkieno trobas nukels, kažkuriam lauke šiemet nebesės rugučių...
Berniukai ilgai neištveria nežaidę karo, nesiekę viešpatavimo, tai instinktas, antras po dauginimosi instinkto, bet kada galintis priversti atsisakyti paklusti proto balsui. Scenarijus rašomas, karas iš karto režisuojamas pagal pasaulinio karo modelį, artistai jau dalijasi roles – vilkas pasisiūlė vadovauti jungtiniams avidžių padaliniams. Patirtį reikia vertinti, o tokią smulkmeną, kaip ano karo baigtis, galima ir pamiršti. Ir žemėlapiai paseno, varžo.
Berniukai vėl žaidžia karą. Deja, šautuvėliai ne medinukai. Ir lėktuvėliai tikri. Šitiek moderniausių ginklų prigaminta, taip ir maga juos išmėginti. Hirošima, Nagasakis? Galima susitarti nenaudoti atominio ginklo, šiaip, nekaltai pažaisti. Bent jau pradžioj. Tik pagąsdinti – pifff, pafff. O toliau? Matysim. Jei kas nors nuo mūsų bepriklausys.
Baik, „svieto neganda“, tu vis persūdai. Patylėk bent Motinos dieną. Juk šventė.