Nors kaustytų skausmai, bemiegės naktys slinktų,
Kamuotų liūdesys ir aimanos vis kiltų,
O taką kojoms ašarų jūra paskirtų,
Dangaus šauksiuos – akmens kertinio, ir labai jau tvirto.
Nors saulę debesų šimtai uždengtų,
Viltį vienintelę gesinti kas bandytų,
Malonės grūdą paskutinį iš manęs atimtų,
Aš vis tikiu – pareisiu meilės tiltu...