Tu graži
kaip gėlė besiskleidžianti
ir švelni
kaip saulė besileidžianti.
Tu gaivi 
kaip rytmečio vėjas
ir šilta
tarsi laikas praėjęs.

Akys tavo –
du riešutėliai.
Lūpos tavo –
dvi žemuogėlės.
Laimė ir meilė 
liepsnoja širdy.
Kryptį parodo
žvaigždėtoj nakty.

Atstumas,
artumas.
Žvaigždė –
nebylė.
Nuslinks 
nemarumo
rasota
brydė.

Mes brisime 
per pievą žalią,
matysime toli
namelį mažą
ir eisim
ten miegoti,
gražių sapnų
ramiai sapnuoti,

Atsibudę,
nusiprausę
vandenyje upelio,
klausysimės sugludę,
ką kalba
mums žemelė,
visa matanti,
visa žinanti...

Supranta žemė,
kad negalim
be vienas kito
nė dienos.
Prašo ji
dangaus beribio,
jog laimingi būtume
dabar ir visados.