Tuštuma (Mamai)
sutemon įsibrist
jaust po pėdomis trikdantį ledą
ir stebėti iš tolo
nubanguojančių paukščių mįsles
toks naivus ir beprasmis
šito liūdinčio vakaro credo
tik sena obelis
nenumaldomai kviečia prisėst
priglundu prie obels
ji balta kaip motulės skarelė
apkabina šakom
lyg švelniausiais delnais iš dangaus
negaliu patikėt
kad taip šalta sode ir pirkelėj
kad sugrįžus namo
jau neliko prie ko prisiglaust
tik žvelgiu šulinin
vis ieškodama mylimo veido
ratilais iš vandens šypsos žvaigždės
plasnoja ir spindi
aš regiu iš dangaus
man delnan laša didelė meilė
tyros akys džiaugsmingos
motulės į širdį
ačiū mama tariu
gal manęs šiąnakt tu neišgirsi
mano liūdesį tau atneš angelai ant sparnų
aš ilgiuosi tavęs
aš tavęs niekada nepamiršiu
tu esi man viena
kol aš čia be tavęs gyvenu