Ten šulinys, svirtis, žvaigždžių pasėmusi,
į akį su nuskendusiu skliautu nugrims,
ten dienos būtos, saulėn atsirėmusios,
prašys – dar gįžkite minčių taku manin.

Jaunystėn laiko, ten, kur skliautas šitoks mėlynas,
kur saulė bėga už miškų basa tolyn,
iš kur tik vėlės mūsų grįžti vėlinas,
iš kur ir tu vargu ar grįžti dar gali.

Tenai nuskendo tavo saulė,
nubėgo mėlyni šilai, žali miškai,
iš ten tiktai smiltelę gelsvą saujoj
į dabartį iš praeities nešei.

Joje sutilpo tavo didelis pasaulis,
jo dar pilni ant skruostų du šilti lašai.