Aš vėl prisėdu prie akmens,
Kurį tik Tu pažįsti.
Vis pagalvoju, kiek gyvens
Jo amžina jaunystė?
Jeigu Kūrėjas taip nulems
Man akmeniu pavirsti,
Aš čia stovėsiu, kol rusens
Man atminty tas blyksnis?
Pro šalį eis pavasariai nauji,
Ruduo išmokys nebeklysti,
O aš stovėsiu čia – kur Tu esi.
Kur buvo lemta susitikti.