Metafizinis pokalbis
Kaip tau realiame laike gyventi einas,
klausia manęs ponas Einšteinas.
Ačiū, Albertai, viskas gerai,
kaip ir vakar srūva Neris ir Reinas,
kartais į burną geltonas alus,
kartais būna ir raudonas portveinas.
Pas mus gyvenimas ramus ir provincialus:
loja šunys, vaikšto vištos ir katinas rainas.
Ir aš slampinėju, nors puola uodai, mašalai,
prisimenu, kaip nuo jų rankom maskatavai,
todėl net Sibiro speige nesušalai,
gal todėl ir Nobelio premiją gavai?
Kad tu matytum, kaip pas mus gražu vakare...
Tik va, Ukrainoj gyvenimas griūva, deja.
Pats žinai, kaip ten yra: kare kaip kare –
kas skuba išeiti iš proto, o kas dar ir ne.
O pas mus jau parduotas Europai litas,
todėl į butaforinius valdovų rūmus
(n)oriai renkasi naujasis tautos elitas,
dažnai nekantrus, išdidus ir ūmus.
Jie ten pasodinę į sostą seną pianistą
meldžia pagroti Čiurlionį, Šopeną ar Listą,
po to geria reprezentacinį midų ir vyną,
o jų Godo laukimas virsta į laukinį helovyną...
Tai kaip tau mūsų laikais gyventi einas,
iš Haifos per skaipą klausinėja mane
senas draugas rabinas Finkelšteinas.
Gyvenimas sapne.