Ar žmoguje yra tokių spalvų,
Kokiom pražysta žemės gėlės,
Net ir brangiausiu drabužiu
Atrodysiu blankus tarsi šešėlis.
Iš kur ta gyvastis spalvinga
Visokiom  formom, dydžiu ir kvapu,
Jūs tarsi sielos akys stebuklingos
Mus žadinat neprasilenkti su grožiu.
Tas jūsų grožis tai skausmingas,
Džiaugsmingas ir be galo malonus,
Ir nesinori niekaip išsiskirti,
Žavėkit, gėlės, amžinu  grožiu.