Maniau, kad mano nuomonė svari. Maniau, kad galiu tylėti, kai noriu, ir kalbėti, kai man atrodo, jog to reikia. Galvojau, kad žmogumi būti yra privilegija. Tikėjausi kažkokio palaiminimo po mirties už savo būtį. Leidau sau įsivaizduoti rojaus vartus ir neapsakomų gėrybių fontanus, teikiančius džiaugsmą čiabuviams. Kažkaip negaliu atsistebėti savo naivumu tam grožiui, kurį sukūrė luomais sugraduoti „šventieji“. Graži iliuzija, kaip iliuzija. Tikiu dievu, bet ne žmonėmis, kurie juo dedasi. Ir taip sunku išlaikyti pasitikėjimą, kai aplinkui pagarbos nulis. „Manai, man patinka taip gyventi?..“  – sako jie. Tai negyvenk, ir be tavęs yra kam, nepaisant nei religijų, nei žmogaus pažiūrų.