vanduo

Savo suvargusias rankas
Ir visą savo kūną aplieju
Vandeniu tyru ir jis mane
Taip švelniai  atgaivina.
Ir nebemaudžia sąnarių
Ir akyse kaipmat šviesiau,
Ir nebelieka skaudulių ir rodos,
Kalną nuo pečių nuridinau.
O stebuklingas vandenie,
Aš be tavęs tiktai skeletas,
Ištroškęs bėgu prie tavęs
Ir atsigėręs, imu  gėrėtis.
Tavęs taip reik ir taip nedaug,
Po vieną mažą rasos lašelį,
Krenti į žemę iš dangaus
Ir gaivini kiekvieną  žmogų,
Akmenėlį ir žolės stiebelį.
poeta