Paskutinio bučinio antspaudas blunka —
Pasmerktųjų raupsuotųjų niekas neliečia.
Bejėgystė begėdė pasmirdo it skunkas,
Kai po galva akmuo, o po šonais — akėčios.

Ar pravers kas duris į priplėkusį rūsį,
Kur voratinklių pančiuose dulkės dejuoja?
Ar suvirpins kas orą: Mieloji... Brangusis?
Nutilai? Nesakai? Tai, matyt, abejoji.

Nes meluoji net sau, kad rytoj kilsi, skrisi,
Nusipurtysi šarvą pelėsių ir kerpių.
Blunka buvus riba tarpe niekas ir viskas,
Nes daugiau pamatai, kai tamsoj užsimerki.